Fredžio gardas [[buvęs Sniegaširdės]].

Lina įvedė Sniegaširdę, nuėmė gūnią, nuvalė prakaitą, iššukavo kailį, karčius ir uodegą.
-Šaunuolė,-Lina pabučiavo Sniegaširdei snukį, davė cukraus ir išėjo, o kumelė išvargusi atsigulė ir pradėjo laukti Lekiančio Vėjo.

-Sniegaširdę - tyliai pašaukė Lekiantis Vėjas

Kumelė atsistojo.
-Labas,-pasisveikino.-mane Lina jau nuvarė nuo kojų.

- Aha... - nusijokė Lekiantis Vėjas - Aš norių tau kai ką pasakyti...

-Rėžk.

- Supranti , pasakysiu tau tiesiai šviesiai ... - suikaupias dėstė Lekiantis Vėjas : - Aš tave įsimylėjau... tiesa pasakius myliu...

Sniegaširdė pakreipė galvą ir įsispoksojo į Vėją. Tada nedrąsiai paklausė:
-Ar tu susitrenkei galvą?

-Ne - atsidusdamas tarė Lekiantis Vėjas... - žinau , žinau tu myli Anglį

-A, dičkis. Ką tu, beveik jo nepažįstu,-nusijuokė kumelė.

žinau.. man ir nemalonu.. neturėjau kitos vietos tau pasakyti nes visur skrajoja aplink mus tie du dičkiai - tarė nusijuokdamas į paskutinius zodžius..

Sniegaširdė jau norėjo kažką sakyti, bet nepasakė. Be žodžių atsigulė ir užsimerkė.
-Labanakt,-sumurmėjo ir užmigo.

LAbanakt.. , pagalvok ką sakiau.. - atisigulė Lekiantis Vėjas ir užmigo....

Sniegaširdė atsibudo labai anksti ir neramiai žvilgčiojo į Vėjo gardą. Tada atėjo Lina ir ją išsivedė.

Atlėpausis su Lina įnešė Sniegaširdę į gardą. Ji vis dar buvo be sąmonęs, tad abu išėjo...

Pirmieji spinduliai nudažė Sniegaširdės karčius gelsvai. Ji lėtai pramerkė akis. Neturėjo noro ką nors daryti. Neturėjo noro gyventi.
Kumelės kvėpavimas ir širdies dūžiai buvo labai prislopinti, beveik negirdimi. Akys žiūrėjo į vieną tašką, nieko nematydamos. Kojas bejėgiškai trūkčiojo.

- Sniegaširdę? - iškišo pro gardą pas ją galva ir lyžtelėjo jos snukutį... - Kaip jautiesi? , labai viska skauda? aš labai apgailestauju tikrai , atsiprašau nenorėjau tau sukelti pavojaus... atsiprašau... atleisk tikrai apgailestauju.... tikiuosi tu labai stipriai nenukentėjai?

Ji nieko neatsakė, tik spoksojo į sieną.

- Sniegaširdę ar tu gyv...k..a.. - bet toliau jis nepeisppaudė jam sutrugdė nujauta ,, NE NE NE .. JI negalėjo mirti.. NE NE NE NE TAi būtų mano kaltė Mano prašau nee nemirk aš kaltas žudykit mane ne ja.. jeigu jai ištiko koks širdies priepuolis ar ką tai tik MANO LEKIANČIO VėJO kaltė... ŽUdykit MANE NE JAAAA>>> " taip pagalvojas vėl bandė kažka pasakyti:
- Sniegaširdę , tu gyva? kaip jautiesi? sakyk jeigu blogai duos kokiu vaistų arba aš nubėgsiu pas Pūkę žolelių jį turi visokių,....

- Atsiprašau tikrai apgailestauju...- maldavo LEkiantis Vėjas

Sniegaširdė giliai įkvėpė, užsimerkė ir nugrimzdo į savo mintis. ,,Ar dar kada nors galėsiu pajudėti ir būti tokia, kaip ankščiau?..''

LEkiantis Vėjas usprato , kad nieko ji neatsakys jis dar kartą lyžtelėjo jai snukutį ir nusisuko į savo gardą ir užmigo...

Bet Sniegaširdė nemiegojo. Iki pat nakties nieko taip ir nedarė net tada, kai atnešė maisto. Ir staiga ji sukosėjo: garsiu, dusliu ir giliu kosėjimu. Kumelė užsimerkė ir pagaliau užmigo.

Sniegaširdė prabudo ir pagaliau pakėlė galvą, kai į gardą įėjo Lina. Ji atsisėdo ant žemės ir pradėjo glostyti jos kaklą. Taip ji ten su kumele prasedėjo visą dieną. Tada atsigulė ant jos kaklo ir užmigo...

Kai ji atsibudo, pamatė, kad Lina dar šalia jos. Ir kumelė pajuto alkį. Taip pat begalinį norą gyventi. Sniegė atsistojo ir suvalgė visas jai skirtas avižas. Tada palaižė Linos veidą ir ji juokdamasi atsibudo. Apkabino kumelaitės galvą, pabučiavo. Tada į gardą įėjo Mindaugas ir suleido kažkokius vaistus Sniegaširdei. Išėjo. Lina taip pat.

The member 'Sniegaširdė' has done the following action : Ataka

'Gydymas: žmogus' : 24