..Tvartas..

Pūkė įėjo su Vėju.
-GERAS,-tarė Pūkė ir nuėjo prie vieno guolio. Atsigulė, o Vėjas nuėjo prie kito guolio.-šauni vietelė.
Sniegaširdė pritariamai suprunkštė.
-Tingiu eit į arklides, miegosiu čia...-tarė ji.
Anglis pritariamai sumurmėjo, o Pūkė su Vėju linktelėjo ir visi patogiai įsitaisę, užmigo.

Pūkė su Vėjų atiskėlė ir išėjo į levandą..

Anglis atsikėlė. Saulė nušvietė tvartą. Vėjo su Pūke nebuvo, bet Sniegė dar ramiai miegojo. Žirgas atsikėlė, nusipūrtė šieną nuo kailio, užkando ir pradėjo daryti tvarto duris, kai už savęs išgirdo duslų kosėjimą. Nekreipė dėmesio. Bet Sniegaširdė ir vėl sukosėjo. Ir vėl. Anglis pagaliau apsisuko ir pamatė, kad kumelė vis dar gulėdama duso. Jis prilėkė prie jos ir pradėjo žadinti.
-ATSIBUSK.-baimė apėmė jį, kai Sniegaširdė nurimo, bet jos kojos pradėjo keistai trūkčioti. Ji sukosėjo ir prabudo. Nors miegojo labai ilgai, akys buvo pavargusios, kūnas nusilpęs.
-Sapnavau patį keisčiausią sapną...-sumurmėjo ji labai keistu balsu, kad Anglis vos ją atpažino.
-Na, tu nesapnavai. Greičiau einam iš čia, arba vėl tave apims tas priepuolis,-karštligiškai tarė ristūnas ir padėjo nustebusiai Sniegaširdei atsikelti.
-O, ne, ne, NE,-suriko ji.-tas priepuolis... Neabejoju, ištiks mane ir vėl, o aš su savo mergaite dalyvausime konkūro varžybose..
-Tavo gyvybė svarbesnė už varžybas,-tarė Anglis ir abu išėjo.

Lekiantis vėjas įbėgo į tvartą.. Ten buvo kaip visada.. Salė švietė , buvo puikus oras.. vėsu.. , Gražiai , truputi atplėšti tapetai. su arkliais , gražiai ppadėtos avietės ir kitos uogos bei žolelės... Bet Lekiantis Vėjas suprato , kad nieko gero iš to ..Jis pamynkė savo ir Sniegaširdės guolį ir tarė nežinia kam (galit patys jo paklausti xDD )
- Aš myliu tave mano Baltoji Sniegaširdę...Visada mylėjau ir mylėsiu... - Lekiantis Vėjas atsiduso poto truputuką atsikosėjo.. I r dar biški pastovėjo ir išbėgo.

LEkiantis vėjas įbėgo ir pradėgo laukti kitų

Gilė įėjo.

- Na kaip? - paklausė Pūkė - ČIa Anglio ir Vėjo darbas..

-Mm, fainai,-burbtelėjo ji.

- kas tau negerai? - paklausė Pūkė

-Kas man negerai? Gal susilaužiau nugarą?-sarkastiškai tarė.

- Gal baik isidirbinėti ką? - griežtu balsu Paklausė Pūkė

-Tau nepatinka-gerai,-atšovė Gilė ir išėjo.

- Gile , palauk - pašaukė Vėjas... ir išbėgo taipogi
- Kokia ji užsispyrus.. - tarė Pūkė Angliui ir atsiduso

[[Ką?? Aš čia net nebuvau. xDD]]

Anglis įėjo. Drebulė įžengė iš paskos.
-Čia-mūsų tvartas. Nori gal pabūti?-paklausė žirgas.
-Tu eik. Aš noriu pabūti viena,-tarė Drebulė ir atsigulėm, o Anglis nenoriai ją paliko.

Drebulę nukrėtė šaltis. Ji atsistojo ir išėjo.

Anglis su Gile įėjo, Drebulė iš paskos.
-Mm, nežinau kaip jūūūs, bet až..-Gilė nusižiovavo ir dribo ant grindų.
Anglis nusijuokė ir pažvelgė į Drebulę. Jos veidas, kaip ir visada, buvo bejausmis, bet akys buvo pilnos išminties.
-Nori kur nors eiti?-pasiūlė jis.
-Geriau nešalsiu,-tarė ji ir atsigulė.
Anglis norėjo atsigulti šalia jos, bet pamanęs, kad bus nemandagu, jis atsigulė šalia durų. Jis užsimerkė. Bet neužmigo. Po pusvalandžio atsimerkė ir pamatė, kad Drebulė iš viso nemiegojo. Ji pakėlusi galvą stebėjo dangų pro langą lyg suakmenėjusi. Anglis vėl užsimerkė ir netrukus užmigo. Drebulė pagaliau padėjo galvą ant žemės. Jos mintys buvo tuščios ir bejausmės. Net nežinodama ar miega, pradėjo sapnuoti, kaip ji bėga savo gimtuoju mišku, nejausdama jokio pavojaus..

Anglį pažadino pirmieji saulės spinduliai ir jis atsistojęs pradėjo valgyti šieną. Galvą pakėlė ir Drebulė. Ji žvilgtelėjo į Gilę. Kumelė dar miegojo ir Drebulė atsistojusi prisidėjo prie Anglio pusryčių.
-Tikriausiai tau teks treniruotis?..-paklausė Anglis.
-Taip. Turbūt man jau reikia eiti.
-Aš palydėsiu,-pasišovė Anglis.
Drebulė neatsakė, tik žvilgtelėjo į žirgą. Supratęs tai kaip sutikimą, Anglis išėjo paskui Drebulę.

Kumelė įėjo ir atsigulusi pradėjo žiūrėti į toli.

Beris įbėgo į tvartą kai pamtė Gilę iršakt žiauuuuriai švelnių balsu tarė :
- Gile aš nenorėjau taves ižeisti .. .AŠ sakiau , kad tiesiog nemoku paiiškinti ir turbut tu nesuprrasi... - Atsiduso Beris..Ir priėjo prie jos ir irgi atsigulė.

Gilės akys sušvelnėjo, ir ji pajuto nepaprastą jausmą Bėriui. Paraudo, nors po kailiu to nesimatė.

Beris švelniai nsišypsojo ir lyžtelėjo jai prie ausų , bandė kuo švelniau , bet manė , kad dabar vėl ji at jo rėks...

Gilė pasidėjo galvą ant šieno ir tyliai suprunkštė.

Beris nustebo iš jos suprunkštimo tada padarė tą patį. Tada vėl kaip ir tada švelniai tarė. :
- Tu esi grožio karalienė.. - ir nusišypsojo jai.

Ji išpūtė akis ir pakėlė galvą.
-Ar tu peršalai?