..Levada..

-Ilsiuosi,-tarė ji, sustodama.

- SUpratau . - ir nuęjo prie gluosno.

Kumelė nusekė paskui.

Anglis atėjo į levadą. Jis sutingo, kai žemėje dar pamatė Sniegaširdės kanopų įspaudus. Drebulė švelniai stumtelėjo jį. Žirgas nustebo, pamatęs, kad Drebulės akys keistai žėri.
-Ji dar su tavimi..-tyliai, ir nepaprastai švelniai sušnabždėjo Drebulė. Apsisuko, ir išėjo, o Anglis liko sustingęs stovėti. Taip, aš dar su tavimi.-pasigirdo jo galvoje juokas. Tyras ir švelnus. Anglis norėjo galvoje išlaikyti šiuos žodžius amžiais. Bet, dėja, jie vis blunko, kol galvoje pasigirdo zyzimas. Anglis pakapstė kanopa žemę ir pradėjo lėkti aplink levadą.

Gilė įėjo į levadą ir pamačiusi, kad Anglis dabar suirzęs, pradėjo kartu su juo lėkti.

Drebulė grįžo ir pradėjo kapstyti sniegą, ieškodama žolės. Radusi, pradėjo ėsti.
Kekvieną kartą, kai Anglis pamatydavo Drebulę, jautėsi lyg pirmą kartą pamatęs saulę. Atrodė, lyg jis mato pačią Sniegaširdę, Nesvarbu, kad Drebulė atrodo kitaip, nesvarbu, kad jos visiškai kitoks charakteris. Anglis nesuprato, bet Drebulė kažkuom jį traukė. Lyg magnetas.
Ristūnas pasisveikindamas linksmai ir švelniai suprunkštė. Priėjo prie Drebulės ir taip pat pradėjo valgyti žolę.
Gilė užvertė akis. ,,Prašau, tik ne čia..'' Ir atsigulusi toliau nuo jų, pradėjo žiūrėti kaip skruzdelė ropoja jos kailiu.

-Noriu paieškoti tų trijų,-prabilo Gilė. Anglis pakėlė galvą, ir vis dar žiaumodamas tarė:
-Jo, až irgi noliu jū payežkot..
Gilė išėjo. Anglis paskui. Drebulė taip pat.

Edita įvedusi Elfę pažiurėjo į ją ir tarė :
- Tu šauni kumelaitė.. myliu tave.. - Ir Edita pabučiavo Elfei į kaktą.Tada atsiraukė ir išėjo dar šktelėjo- ateisių taves čia paiimti už kokių 3 - 4 valandų. - Elfė suprunkštė.. :
- Lyg aš čia busių.

Kai Edita išėjo .. Elfė nieko nelaukus spurko į kitą levadą.

Drebulė su Anglimi atėjo.
-Pabūsi?-pasiteiravo Drebulė.
Anglis jai šyptelėjo ir abu atsigulė ant sniego.

Abu išėjo.

Mindaugas įvedė Anglį ir paleido.
Netrukus į levadą įėjo Drebulė ir pamačiusi Anglį, išsišiepė ir abu apsikabino.
-Seniai nesimatėm,-linktelėjo Anglis.-kaip sekasi su Bėrio vaikais.
-Keista, bet dabar aš iš tikrųjų jaučiuosi kaip jų mama.
Anglis susirūpinęs pažvelgė į ją.
Į levadą Liza įvedė Kaštonę ir paleido. Kumelė pribėgo prie Drebulės ir slystelėjusi ant sutrypto sniego, aptaškė juo žirgus. Anglis išspjovė purviną sniegą ir išsišiepė. Drebulė nusipurtė ir apkabino Kaštonę.
-Kaip sekėsi?
-Aš laimėjau,-neva pasipūtęs tarė Anglis.
Drebulė kreivai šyptelėjo.
--Būčiau neištvėrusi, jeigu ne tu,-sušnabždėjo Kaštonė taip, kad Anglis negirdėtų.
-Džiaugiuosi, kad padedu nebūdama su tavim.
-Gaila, kad tu ne lenktyninė,-sumurmėjo Kaštonė.
-Nebūk baklažanas,-nusišypsojo Drebulė.
-Taip taip, nebūk,-Anglis išsišiepė.
-Ir nebūsiu,-tarė Kaštonė ir visi trys pradėjo lakstyti po levadą.

Ema įvedė Naktį , kai jis pamatė seserį iškart paėjo atgal , bet Ema jį paleido ir išėjo.

Kaštonė išsišiepė ir pristriksėjo prie Nakties.
-Kaip treniruotės?

- Normaliai - burptelėjo Naktis.

-Kas yra?-ji snukiu pasikasė koją.

- Nieko , tik gailuosi , kad mūsų motina mirė. - šaltai tarė jis.

-Mirė,-ji prunkštelėjo.-ji štai čia.-Kaštonė žvilgtelėjo į Drebulę. Staiga į levadą įėjo Liza ir prisegė kumelei virvutę.-iki!-atsisveikino ji su visais ir išėjo.

Naktis nusjuokė kai pamatė Ema su Rytčiu ir Beriu. :
- Labas tėti - šuktelėjo Naktis dar vis kvatodamas.
- Laba , kaip treniruotės?
- Puikiai - nusišypsojo - Žinai Kaštonė dar vis galvoja , kad DRebulė yra mano motina. - Beris į jį pažvelgė. Ema atėjo jį prisegė ir išvedė abu žirgus.

-Vaikai,-sumirksėjo Anglis.
-Vaikai,-pritarė Drebulė.
-Žinai, patariu tau neprisirišti prie Kaštonės.
-Taip, žinau.
-Kada nors ji sužinos.
-Geriau jos nežaloti.
Anglis išpūtė akis.
-Pirma kartą matau, kad tu tokia. Atrodai kaip tikra mama,-dar nusijuokė. Į levadą įėjo Mindaugas, prisegė prie Anglio virvutę ir išvedė.
Po kiek laiko Rūta pasiėmė Drebulę.

Drebulė atėjo į savo levadą, nes norėjo vėl grįžti į savo praeitą būseną: tylią, svajingą ir keistą kumelę. Drebulė šoktelėjo ir pradėjo linksmai lekioti po levadą.

Galvodama, kur yra Anglis, nuėjo.

JI iįvedė Grifą , o pati nuėjo pasikalbėti su Ieva.

Giedrė įvedė Fredį, nuėjo nuo jo per visą kordos ilgį ir pradėjo raginti balsu. Fredis klusniai zovadavo, riščiavo, žingsniavo ir sustodavo, kada reikia. Kai Giedrė gerai jį pravaikė, uždėjo gūnią ir paleidusi išėjo.
Fredis stipriai garavo. Jis palenkė galvą ir pradėjo ėsti pirmąją žolę.

Grifas su Šerkšnę priėjo.
- Labas , aš Šerkšnė , o čia Grifas. - prisitatė kumelė.