Atskira gėlių pieva

Šioje pievoje auga vien gėlės.

Jis atėjo ir pradėjo liūdnai žiūrėti į dangų.

Anglis pamatė, kaip danguje įsižiebė naują žavigždė. Sneiagširdės žvaigždė. ,,Grįžk''-tai jos balsas suskambėjo Anglio galvoje.
-Sniege?..
,,Grįžk''-ir vėl ji tarė ir Anglis, nieko daugiau nelaukdamas nubėgo atgal į savo gimtąsias arklides.

Visa trijulė atsigulė ant žolės.. ir pradėjo šnekučiuotis galiausiai užmigo.

Vėjas anksti prabudes pažiurėjo į savo draugus... Jie gulėjo ir žiurėjo didelėm akim į Obuolius :
- Tai , ko taip anksti pribudot? - paklausė Vėjas
- NA aš dar megočiau , bet Kopai čia nepatinka ji pasiilgo šeiminikų.. Radom obuolių atnešėm juos tau... Mes turėsim grįžti... - tarė Lokis truputką nuliudes.
- Ne, tu gali likti.. aš eisi viena .. nemėgstu laukinio gyvenimo - Tarė Kopą ir jau stojosi bet Vėjas sutrugdė :
- Grįžkit atgal abu.. aš jus iš ten išvyjau.. Jūs iš vis manes nemėgot poto susiraugavom .., bet jum ten reikia būti jūs ten priklausot... .....Eikit ir nsigailėkit - `atsiduso , kad nebeturės draugų klaidžios vienas..
- Vėjau , kaip taip gali kalbėti? - Paklausė Kopa inirtyngai
- Mes taves jokiu budu vieno nepaliksim - tarė Lokis ir pažiurėjo į Vėją maldaujančiom akim.
- NE , NE , NE .. - užrekė at jų Vėjas - JŪS TURIT GRĮŽtI.. jūS TEN PRIKLAUSOT , O AŠ NE.. TAIGI BĖKIT.. JŪM NEPATINKA LAUKINIS GYVENIMAS , TAI KO JUM ČIA??????????????? - Vėjas atsiduso nuėjo toliau ir tyliai tarė - Atia , mano mieli draugai.... Pasiilgsiu jūsų .. , bet jūs privalot eiti...
- Taip Vėjau , mes suprantam .. mes tau našta ,, taigi jau eisim , eime Kopa - Tarė Lokis iskaudintas , Kopa -iurėjo į Vėją spindinčiom akkim tada tvirtai pareiškė :
- Aš lieku su juo. - Vėjas su Lokiu išputė akis - EIk Loki.. EIk namo ir negrįžk aš visa laik buvau kvaila... Bet dabar supratau .. neatleisiu maano dvikojui , kad jis suvežino Vėją .. Niekada.. NES AŠ VĖJĄ MYLIŲ.. - Lokis į ją pažiurėjo ir nubėgo....
- Eik ,Kopa .. nebuk čia... tau reikia grįžti su juo... TArp mūsų nieko nebus... Aš mylėjau vieną ji mirė.. Ir nebenorių būti ddaugiau iskaudintas... - Tarė Vėjas ir Nubėgo atgal prie Obuolių ir pradėjo kisti tadapilna burna tarė :
- Nori , labai skanūs?
- Gerai .. paiimsiu kelis... - tarė Kopa ir pradėjo kirsti..

- Aš einu pasivaikščioti... gerai? - paklausė Vėjas - Norių biški pagalvoti vienas.. O tu pabūk čia ok?
- Gerai.. aš norių miego . taigi pamiegosių .. - šyptelėjo Vėjui , Kopa ir atsigulė ant žolės , o Vėjas nubėgo.

Jie atbėgę pamatė KOpą bevalgančia žolę... :
- Labas , - tarė Vėjas - Čia mano sesė.. Ji manes ieškojo - atsiduso - ir surado.. Prieš grįžtant į žirgyną norėjau supažindinti.. ČIa Pūkė , Pūkę čia Kopą..
- Malonu - tarė Pūkė ir priėjo prie jos..
- Sveika - nejaukiai pasijautusi Kopa .. ir abidvi lyžtelėjo kaklą...
- Tai jau eisim? - paklausė Pūkė..
- Gal dar užkrimtam per kelionę.? - paklausė Vėjas , o jos abidvi atsakė :
- Gerai... - Ir pradėjo kirsti obuolius... Pavalgę .. Vėjas tarė :
- Nū ką..grįžtam iš kur atėjom... - ir Vėjas nubėgo iš paskos jo sliukino pūkė ir Kopa.

Graži, juoda kumelė atlekė į pievą. Ji sustojo ir pakraipė galvą. Atmetė karčius ir atsigulė. Buvo pavargusi, nes ilgai begiojo. Beje ji jautėsi vieniša. Kiek lakstė nebuvo nė vieno žirgo, o ji pasiilgo sanų gerų laikų kai su savo mama lakstė tarp daugybęs laukinių žirgų. Dabar tie laikai pasibaigė. Visi žigai sugaudyti ir tapo žmonių draugais, o kita dauguma... Mirė. Kumelė smarkiai užsimerkė ir apsiašarojo nuo prisiminimų. Tada atsimerkė, pakėlė galvą ir pažiūrėjo į saulę. Giliai atsiduso ir snuduriuodama gulėjo tarp gražių gėlių.

Kumelė atsikėlė. Apsidairė ir atsistojo. Pajudino nutirpusias kojas ir dar kartą apsidairiusi nulėkė.