..Nendrynas..

Nedidelis nendrynas. Nenrės čia labai aukštos, tad galima pasislėpti.

Sniegaširdė atėjo ir pradėjo lėtai braidžioti po nendryną..

Anglis atbėgo čia. Sustojo. Snaigė nukrito ant jo snukio ir iš karto ištirpo.
-Sniegaširde?-šūktelėjo.
Kumelė krūptelėjo ir pasislėpė nendryne. Pamačiusi, kad tai Anglis, ilšindo.

Tuoj pat išlindo ir Lekiantis Vėjas ir tarė:
- ATisprašau Sniegaširdę

Anglis linktelėjo, o tada taip tyliai, kad vos Lekiantis Vėjas girdėjo, pasakė:
-Lėtapėdis.
Sniegaširdė žvilgtelėjo į Lekiantį Vėją.
-Gerai, tik žiūrėk, kad daugiau taip nebepratrūktum.

Tyliai atsakė Angliui Lekiantis Vėjas
- Aš visa laika tau ant kūlnų lipau , asile tu... - ir atsisuko į Sniegašidrę ir tarė :
- Ką veikiam?

-Tikrai?..-apsimestinai nustebęs ir garsiai paklausė Anglis.-pažiūrėsim.
Ir nubėgo taip, kad visai jo nebesimatė. Sniegaširdė atsisėdo.
-Aš palauksiu.

Staiga iš pro krūmų įjojo daili visiškai balta kumelaitė.. :
- Sveiki ar yra bent vienas iš čia lenkytinis žirgas... - paklausė balsu tokiu lyg varpeliai ... Lekiantis Vėjas pasisuko į Anglį ir atė :
- Jis ... Anglis koks tavo vardas?
- Mano Pūkė esu lenktyninis žirgas , o tavo koks? - paklausė smalsiai ji Lekiančio Vėjo...
- Aš Lekiantis Vėjas šalia manes Anglis , o iš kitos pusės Sniegašidrė....

Ir Lekiantis Vėjas drožė paskui ...Anglį

Ir Lekiantis Vėjas drožė paskui ...Anglį

Sniegaširdė priėjo prie Pūkės.
-O, lenktyninis žirgas,-šyptelėjo ji.

Anglis grįžo.
-Nesulaukiau jo,-nusijuokė žirgas ir pasisveikino su Pūke:-madam, esu Anglis, o jūs, kaip girdėjau-Pūkė.
Sniegaširdė stumtelėjo Anglį.
-Ei, turim grįšt.
Anglis linktelėjo.
-Iki, madam, susitiksime arklidėse,-atsisveikino ir su Sniegaširde nubėgo į levadą.

Pūkė su Vėju atsisėdo ir tyliai tupejo staiga Pūkė atsiduso :
- Ką tu padariai , kad jie mus puolė?
- Neiisivaizduoju Pukeli ... Bet tevai- atsiduso jis .. Man tiesiog per sunku tokį krūvį nešioti...
- Vėjau , nusiramink... Viskas dabar gerai..
- GERAI? - išputes akis išrėkė Vėjas - Tu iš proto išsikraustei ..? Mes tai juos ten palikom gal jiems reikia mūsų..?
- JIe sakė , jie nekovos.. ša jie musų gali ieškoti ir mus iišgirs..
Lekiantis Vėjas tik suprunkštė..

-Ar tik tu įsivaizduoji, kaip atrodei, kai pabėgai?-pasigirdo Anglio balsas ir jis išsišiepęs netrukus pasirodė.
-Ojėėė...-pro nendryną prasibrovė ir Sniegaširdė.

- DINK ANGLIAU.. -sušuko Vėjas..
- Vėjau jeigu tu nusiramintum..
- Puke užsikišk..
- Kur jus mane radot?

-Pėdsakai ir aitrus kvapas.-tarė Sniegaširdė.

- Puikumėlis... - tarė vėjas dar vis įsiutes

-Gerai, gerai, žinau, kad trukdom, bet kodėl jūs kaip... Kažkas išbėgot iš levados?-paklausė Sniegaširdė.

- SNiegaširde , jis išbėgo nes jus išvis atsisakėt tai jis išbėgo nes juk viskas buvo baigta.. na aš čia padiktavau jo smegenimis.. pati tiesiog bėgau pasku jį.. O kur jie daabar tie kiti arkliai?
- Pukę aš pats moku kalbėti .. ir Sniege tu netrugdai../

Sniegė atrodo, dar ne viską išklausė, bet tarė:
-Gerai, mes,-paaštrino ji žodį, žiūrėdama į Anglį.-einam. Dvikojai jau turbūt ieško mūsų.-ir išlipo iš nendryno. Anglis taip pat.

Vėjas tiik prunkštelėjo..

Anglis ir Drebulė atėjo.

-Er.. Koks jausmas laisvėje?-pasiteiravo Anglis.
-Nuostabus,-pirmą kartą nuo pagrobimo Drebulės veidą nušvietė šypsena. Akys padaužiškai žibėjo, o šypsena buvo tokia nuostabi, kad Anglis norėjo ją dar kartą pamatyti ir pats nusišypsojo.
-Bet turbūt tai ne man.
-Kad tu naminukas, kitaip nepavadinsi,-Drebulė vėl šyptelėjo ir nusiskynė nendrę.
-Turbūt..
Drebulė neatsakė. Skynė nendres, džiaugdamasi jomis.
-Turbūt...-vėl tarė Anglis ir norėdamas vėl prakalbinti kumelę, tarė:-kaip jūs išgyvenat žiemą?
-Tai būtų labai didelis įžeidimas man.
-Atsi..
-Bet tau atleidžiu.
Ji neatskleidė paslapties tad Anglis taip pat prie jos prisidėjo skindamas nendres.

- Ola - iš užkrūmų išlindo Vėjas.. - Kaip sekasi?

-Kaip matai, šalta,-tarė Anglis.
O Drebulė lyg nieko negirdėjo ir nematė. Tapo robotu. Bejausme. Kažkodėl, jautėsi patogiai tik prie Anglio. Ir tik dabar tai suprato.