Anglio gardas

Anglis įėjo į gardą ir pradėjo ėsti. Į gardą įėjo Mindaugas ir pliaukštelėjo per Anglies pilvą. Tas užlenkęs ausis šoktelėjo atgal.
-Užteks tinginiauti,-griežtai tarė Mindaugas.-žirgynas taisykles pagriežtino, žirgų nebegalima paleisti vienų.
Anglis ramiai stovėjo, kai Mindaugas su gremžtuku sukėlė purvą ant jo kailio, jį su šepečiu nuvalė ir sušukavo karčius. Tada stebėjo, kaip jo raitelis nešiojo kantaras ir kordą, ramiai leidosi, kad jis jam uždėtų kantaras ir prisedė kordą. Pagaliau Mindaugas išvedė žirgą.

Anglis įėjo. Puikiai žinojo, kad nebegalės vaikščioti kur nori, negalės eiti pas Drebulę, į tvartą ir kitur. Išvargęs ir suprakaitavęs jis užmigo.

Atrodo, vos spėjęs užmigti, Anglis vėl buvo žadinamas. Jis greit užkando, Mindaugas iškuopė žirgo gardą, Anglį iššukavo ir pabalnojęs išvedė.

Mindaugas įvedė Anglį, o tas išvargęs iš karto užmigo.

Anglis prabudo ir pradėjo valgyti, nes žinojo, kad Mindaugas greitai ateis.
Taip ir buvo.
Jis iššukavo, pabalnojo žirgą ir išsivedė.

Mindaugas įvedė Anglį.
-Gražuoli..-tarė Mindaugas ir davė Angliui cukraus. Tada jį nubalnojo ir išėjo, o Anglis užmigo.

Anglį prižadino garsai ir jis pažvelgė į dvikojus: Mindaugą ir kitą, nepažįstamą.
-...Bet jis-Anglų grynakraujis!-piktinosi Mindaugas.
-Tu turi labai daug skolų, daugiau nebegalėsi čia jo laikyti,-atkirto kitas dvikojis.
-Jūs sakot, kad parduočiau jį kažkokiam... Ūkininkui??-rėkė Mindaugas.
-Kito pasirinkimo neturi.
-Aš pažadėjau juo rūpintis.-po minutės tarė Mindaugas.
-Kas nors kitas juo pasirūpins.
Mindaugas atsiduso.
-Parduota.
Dvikojis padavė jam pinigus ir įėjo į Anglio gardą, Mindaugas taip pat.
-Iki, drauguži. Atleisk,-tarė jis ir išėjo.
Anglis ilgesingai nulydėjo savo raitelį akimis.
Dvikojis šiurkščiai uždėjo Angliui kantarą, prisegė kordą ir išsivedė.