Rudė atėjo prašoma Saros. Ji įžengė į didelį erdvų, geltonos spalvos [neseniai nudažytą] gardą. Sara paėmė šieno ir davė Rudei.
-Na va, gera mergytė,-nusišypsojo Sara.
-Aš visada gera,-suprunkštė Rudė.
-Na ko prunkšti? Kas nors nepatinka?-susirūpino Sara.
-Žmonės arklių niekad nesupras,-pagalvojo Rudė.