Perskeltas akmuo

Didelis, perskeltas perkūno akmuo.

Anglis atėjo prie perskelto akmens ir pradėjo lengvai begioti, kas sušiltų.

Jis nubėgo atgal į arklides.

Anglis pririsnojo prie akmens ir atsigulė.

Sniegaširdė atėjo prie žirgo ir taip pat atsigulė.
-Žiema,-sumurmėjo kumelė, kai jai ant kailio nukrito ir ištirpo snaigė.
-Šalta?-paklausė Anglis.
-Joo..-Sniegaširdė sudrebėjo, o Anglis perėjo į kitą Sniegaširdės pusę ir prisiglaudė prie šono.-ačiū,-murmtelėjo ji.
Taip jie prasedėjo beveik 10 minučių, nieko nesakydami...

-Einam kur nors?-pasiūlė Sniegaširdė.-sušalsiu į ledo kubelį taip sedėdama.
Anglis atsistojo ir abu nuėjo.

Anglis atėjo ir pradėjo kasti sniegą, ieškodamas žolės.

Pūkė ir Lekiantis Vėjas įžengė į levanda kalbėdami :
- Pūkę tai kaip jautiesi? Man žinok prireiks tavo žolelių.. galėsi pasakyti kur gauti jas? - lekiantis Vėjas švelniai klausinėjo
- Taip , jau geriau , bet dar vis ką skaudą... Man tai panašu į kančia , bet tai nekančia. - Nusiminusi tarė Pūkė - O žolelių...hm... Gerai aš surasių jų jos dažnai būna pas paprastų arklių šeiminikus jie mane jau pažįsta... - toliau dėstė Pūkė
- Ne , ne aš ir pats galiu nueiti tik pasakyk ko reikia Sniegaširdei ir kur jų galima rasti aš viska būtinai rasiu - nusišypsojes tarė Lekiantis Vėjas
- Geraio manau jai prireiks : Siabražolės , auguonos būtinai , šaltapusnio tiesiog kartais reikia išvallyti krauja , Didžiosios dilgelės būtinai ir Avietės iirgi reikės.. , bet tai aš viska turiu garde.. - Linksmiau tarė Pūkė
- Na tai šaunu , o kaip reikia vartoti?
- Tieiog viska kartu susikiši į burna skramtai ir fsio .. tik šaltapūsni atsikirai tegul valgo...
- Gerai , supratau .. taig .... - ir neužbaiges sakynio pamatė Anglį.....

Anglis pakėlęs galvą kilstelėjo antakį.
-Maniau nenori būti šalia manęs,-ironiškai tarė.

- Šiaip aš ne pas tave kaiop matai.. ar tu nemtai , kad yra Pūkė? - šaltai tarė Lekiantis Vėjas
- Ko tu jį iškart puoli Angliau ką jis tau padarė , o kas tau Vėjau? - tarė Pūkė labai suirzusi...
- Pūkę nesikišk ..
- Neaiškink , ko jūs pykstates .. mes su Sniegaširdę nė kartelio nebuvom susipyke , o jūs milijonų milijardai kartų buvot susipykę... - dabar Pūkė jau piktai ir šaltai kalbėjo...

Žirgas vėl nusisuko ir pradėjo kapstyti sniegą.

- Angliau , tai gal galėtum pasiiaškinti - Supykusi , kad Anglis ją ignoravo.. , o Lekiantis Vėjas stypsojo šalia isišipes staiga Pūkė atsisuo į jį ir pradėjo sakyti : O tu Vėjau nesišypsok nes ir tau reikia pasiaiškinti.. man tikrai nepatinka , kad jūs pykstates aš nenroių , kad jūs pyktumete , butų geriau , kad visi keturi būtume draugai ir jūs tai žinot - paskutinius žodžius išpyškino taip tyliai , kad buvo vos įmanoma girdėti..

-AŠ jam nieko nesakau,-''pasiteisindamas'' tarė Anglis.

- Taip , Taip kurgi ne... - šituos žodžius Lekiantis Vėas spaujte išspojvė , kaip kokį keiksmažodį - Neišmanelis , mažius. ir t.t Atiprašau , bet argi tai ne Pono Anglio žodžiai ?
- Vėjau ramiai ..ššš viska tuoj išsiaiškinsim... - Tyliai , ramiai ir švelniai tarė Pūkė...

Anglis staiga pakėlė galvą. ,,Nenoriu vėl klausytis jo...'' Ir į juos nekreipdamas dėmesio, nuėjo.

Sniegaširdė atėjo ir pradėjo lengvai riščiuoti. Anglis priėjo ir pamatė, kad ji visai išvargusi, bet laikė galvą išdidžiai, kelius kėlė aukštai. Anglis pajuto pagarbą jai ir pradėjo kartu bėgioti aplink levadą.

Kumelė nuėjo ir atsigulė. Anglis nuėjo prie jos.
-Kodėl esi visą laiką tokia susirūpinusi?-paklausė žirgas.
Sniegaširdė tik papurtė galvą.
-Ar neatrodo, kad mums kažko trūksta?..-tarė ji.
-Miegas, maistas, didelė levada. Ko dar reikia žirgui?-prunkštelėjo Anglis.
-Laisvės,-Sniegaširdė žvilgtelėjo į dangų, kur jau žibėjo pirmos žvaigždės.-kartais jaučiu, kad gyvenu ne tokį gyvenimą. Visos dienos tokios pačios. Miegas, valgis, darbas. Miegas, valgis, darbas. Noriu daryti ką noriu, kada noriu,-Sniegė garsiai sukosėjo.
-Tu teisi,-burbtelėjo Anglis.-man jau metas,-pridūrė, taip pat žiūrėdamas į dangų.
-Iki,-nenorom atsisveikino Sniegaširdė ir taip pat išėjo.

Anglis su Gile atėjo čia ir prisiglaudę vienas prie kito, pradėjo šildytis.
Į levadą įėjo Drebulė ir pastebėjusi juos, priėjo.
-Sveiki gyvi,-pasisveikino ji ir nusišypsojo nuostabia šypsena.
-Dar gyvi.-nusijuokė Anglis.
Jie pradėjo šnekučiuotis, lengvai risnodami.

- Labas visiem - tarė Beris įbėges į levadą tada pribėgo nežmonišku greitčiu prie jų ir paklausė:
- Kaip miegojot... ? Eisių greitai į treniuotę.. Jūs jau buvot? - užpylė klausimais Beris - Beto šiandien laaaaabbbbaiii.. šaltą.

-Ne, nebuvom,-atsakė Anglis, sustodams.

- O eisit?

-Dvikojai bijo šalčio,-išsišiepė Gilė.

Beris nusijokė .. ir tada tarė :
- Ateina Elfė.. Naujokė - ir truputį pasitraukė atbulom...
- Sveiki . - ramiai ir šaltai tarė Elfė.
- O dėl šalčio Gilę aš sutinku... gali Būti , bet žinai mano Rytčiiui tai vienodai šviečia.. Ar šudai krenta iš dangaus , ar saulė šviečia..

Drebulės buvęs elgesys sugrįžo, tokia kalba jai atrodė mažvaikiška. Bet ji įstengė tik nusišypsoti, liežuvis prie kitų žirgų buvo lyg surištas.

Vėjas dirstelėjo į drebulę ir paklausė:
- Ką ten tu norėjai pasakyti?