Didelis gluosnis

Aukštas gluosnis, po kuriuo gera pailsėti, nes gluosnio tankūs lapai sudaro pavėsį.

Treneris atėjo ir paleido Sniegaširdę. Ji atsigulė po gluosniu ir užmigo...

Vakarop ji pabudo ir treneris ją išvedė..

Lekiantis Vėjas įbėgo į levanda jau norėjo bėgti prie sniegašidrės , bet jos jau nebuvo.. jis nuėjo prie gluosnio ir ramiai isitaisė...ant žolės...

Sniegaširdė atėjo ir atsigulė po gluosniu.

Atsikėlė ir nuėjo.

Anglis atėjo ir atsirėmęs į gluosnį pradėjo stebėti krintančias snaiges.

Staiga jis spyrė į medį taip stipriai, kad nupūrtė visą sniegą nuo jo ant savęs. Jis jį nusipūrtė ir suprunkštęs atsigulė.

Jis nuėjo prie tvoros.

Lekiantis Vėjas priėjo prie gluosnio ir atsigulė pamastyti.. nesiriuošė miegoti...

Sniegė atėjo ir plumtelėjo ir dribo ant žemės labai pavargusi.

Anglis priėjo prie jos ir atsigulė.
-Atsiprašau, kad dabar esu tokia niurgzli..-suniurnėjo Sniegė.
-Suprantu,-tarė jis.
Kelias minutes jie prabuvo tylėdami.
Tada Sniegaširdė paklausė:
-Kodėl jūs su Vėju taip pykstatės?
Anglis pagalvojo ir tarė:
-Pirmą kartą kai susitikome, jis iš karto pradėjo piktžodžiauti. Man tiesiog norėjosi atsikirsti. O paskui... Kartais tiesiog nesusivaldau ir išsilieju ant jo. Bet labai stengiuosi to nedaryti. Manyje tvyro prieštaringi jausmai: noriu su juo bendradarbiauti, bet tada...
-Suprantu,-jau švelniau tarė Sniegaširdė, jį pertraukdama.
-T-tikrai?-nustebo Anglis.
Sniegė išspaudė šypseną.
-O kas buvo tau po... Nelaimės?-paklausė žirgas.
-Buvo siaubinga,-tarė ji ir net sudrebėjo.-skausmas visur... Nenorėjau gyventi. Bet paskui... Atsikėliau ir pajutau energiją, užplūdusią mane. Tik dabar supratau, koks vertingas yra gyvenimas.
Jie ir vėl nutilo ir nuklydo į savo apmąstymus.

-Gerai... Iki,-atsisveikino Sniegė ir nutipeno, o Anglis nuėjo į savo levadą.

Anglis atėjo prie gluosnio ir apsidairė. ,,Nesimato. Man reikia sužinoti, ar ji gyva.''-žirgas atsirėmė į medį ir pradėjo laukti..

- Angliau.. - pamates Vėjas Anglį atsigulė šalia jo.

-Neketinu tavęs klausytis,-tarė Anglis, o prie gluosnio priėjo Sniegė. Anglis lengviau atsiduso.-gerai, kad tu dar gyva,-tarė jis Sniegaširdei.-tik tiek man ir reikėjo sužinot,-ir jis pradėjo nueidinėt nuo gluosnio.

- Palauk , Angliau .. - pašaukė Vėjas
- Sniege , atsiprašau. - taip pat pridėjo...

Anglis sustojo ir atsisuko.

- Žiurėk neketinu su tavimi pyktis.. - atisduses tarė jis.. - Jeigu tu kur skubi eik ... jeigu ne pasilik..

-Kad aš tik nenorėjau jums trukdyti,-jo akyse žaidė šypsena.
-Ojėėė, pasilik, Angliau,-tarė Sniegė.

- Bajk bajri atigulsim .. pamastysim - linksmai sužvengė jis - ir baik erzinti ..

Anglis su Sniegaširde atėjo atgal ir atsigulė su Vėju po medžiu. Anglis žvilgtelėjo į Vėją ir pradėjo tyrinėti jo veidą. Atrodė tikrai nuoširdus šį kartą. Tada žirgas pažvelgė į Sniegę ir jį nutvilkė labai keistas jausmas. Kai ji į jį atsisuko, Anglis suprunkštė net nežinodamas iš ko.

- Kas yra Angliau , o žiurėk Pūkas ateina - linksmai tarė jiems Vėjas ir nusjuokė..

Sniegė linktelėjo Pūkei.
-Sveika.
Anglis kažką neaiškiai sumurmėjo.

-Sveiki , ka laikotės ką čia darot? - šypsodamasi tarė ji.-. Skaudėjo koja negalėjau ankščiau ateiti.. Atsiprašau - nuoširdžiai tarė Pūkė - Beje Vėjas tau davė žoleless kurias tau perdaviau? .. Ten dovanelė jeigu ją sukramtytum tau išspylditų svajonė - primerkė viena akį ir atsigulė šalia Sniegaširdės..