..Uolynas..

Didelis uolynas pilnas uolų, akmenų...

Anglis atėjo. Sniegė paskui ir žvilgtelėjo nuo stačios uolos.
-Aš pasveikau nuo kosulio, bet tai nedaro manęs laimingos,-tarė ji.-ši vieta puiki, bet gyvenimas be.. Be mano mergaitės bevertis.
Anglis netikinčiu žvilgsniu pažvelgė į draugę ir su snukiu patrynė jos kaklą.
-Tu jauna, visas gyvenimas prieš akis.
Sniegaširdė papurtė galvą ir lyžtelėjo Anglį.
-Iki,-pačiu švelniausiu balsu sušnabždėjo Sniegaširdė ir nušoko nuo uolos. Tai buvo jos paskutinis šuolis. Mirtinas šuolis.
Anglis pripuolė pažiūrėti, kur ji. Jos sumaitotas kūnas gulėjo už kelių šimtų metrų. Žirgas užsimerkė ir pajuto kaip kažkas pradėjo tyliai kvėpuoti šalia jo. Anglis atsimerkė, bet nieko nebebuvo. jis nubėgo.

- Angliau kur SNiegaširdė? - uždususi Pūkė paklausė

Anglis sustojo. Jo akyse matėsi skausmas.
-Ten, kur nė vienas mūsų nebuvo,-ir nuėjo.

Pūkė jį pasivyjo ir tarė :
- Kur ? tu npori pasakyti ji nuus....žu.. - nebegalėjo ištarti to žodžio - Tu norėjai pasakyti ji nusižudė?

Jis neatsakė ir dabar TIKRAI nuėjo. [xD]

Pūkė paatė Lekiantį Vėją atbėgant..
- VĖJAU , SNIEGAŠIRDĖ MIRĖ..... - ir vos pati nenusirėbė nuo olos.. Tik Vėjas spėjo ją pagauti..
- Pūkeli nusiramink eime iš čia , čia pavojinga.. - Staiga Lekianti Vėją užplūdo skaumas ir netektis - EIme Pūke ..
- Gerai , bet nebėgam.. Ugnė tikrai... - ir Vėjas pratesė jos sakinį- Ugnė jau tikrai nerimaus..
- Bet Sniegaširdė .. - Vėl ji sustojo ir niekur nenorėjo eiti..
- Pūke , žinau kaip tau skaudu ... Bet ir man taspats.. turi pamiršti šita vietą..
- Tai , man tu sakai nusižudyti? Vienintelis būdas pamiršti - Pūkė ižuliai spoksojo į Vėją atsigulus..
- Pūkę nerdrįsk šitaip kalbėti - užriaumojo ant Pūkės Vėjas.. Eime į arklides reikia paguosti Anglį , manau jam sunkus metas.. - Pūkė atisitojo ir nekalbėdama risčia nubėgo Lekiatnis Vėjas nuklampojo iš paskos..